Alvydas Pavilonis, Aldona Čerkašina-Lasinskaitė, Žaneta Pavilonytė
Kauno medicinos universitetas Mikrobiologijos katedra
Įvadas.
Vienas įspūdingiausių praėjusio šimtmečio pradžios atradimų buvo antibiotikai, kuriais, kaip manė daugelis mokslininkų, žmonija galutinai sugebės išnaikinti infekcines ligas. Tačiau, jau labai greitai tapo aišku, kad antibiotikai negali spręsti visų infekcinės patologijos problemų. Atsirado ir vis daugėja atsparių antibiotikams bakterijų padermių, daugėja ligų, sukeltų antrinių patogenų ir oportunistinių mikroorganizmų, kurie dažniausia yra normalios žmogaus ar aplinkos mikrobiotai. Daugeliu atveju antibiotikai iš viso skiriami be reikalo, selekcionuojant atsparias antimikrobinėms medžiagoms mikroorganizmų padermes, alergizuojant žmogaus organizmą ir sukeliant jame disbiozes. Vienas sprendimo būdų – makroorganizmo mikrobiocenozės stiprinimas ir reguliavimas, siekiant organizme apgyvendinti tam tikrus mikroorganizmus – probiotikus, kurie jam nežalingi, tačiau atliekantys daug naudingų funkcijų. Mokslininkai XXI amžių linkę vadinti ateinančia probiotikų era, nes manoma, kad jie turėtų didele dalimi pakeisti tradicinės medicinos vaistus. Prognozuojama, kad artimiausiais 15–20 metų probiotikai ir funkcinės mitybos produktai sudarys apie 30% maisto rinkos ir išstums iš vaistų rinkos net 35–50% vaistų (1).
Kas yra probiotikai ir prebiotikai? Probiotikai – tai gyvi mikroorganizmai, priklausantys normaliajai (pastoviajai) žmogaus mikroflorai ar gebantys apsigyventi žmogaus organizme, ir kurie teigiamai veikia jo sveikatą. Prebiotikai – tai maisto medžiagos, kurių nesuvirškina organizmo fermentai, bet kurios skatina normalios mikrofloros augimą, nes pastaroji jas skaido (2, 3).
Mikrobiotų sudėtis ir mikroorganizmų skaičius įvairiose kūno vietose yra skirtingi, priklauso nuo žmogaus amžiaus, lyties, mitybos tipo, aplinkos mikrofloros, klimato, vartojamų vaistų ir kt. Mikrofloros savitumas ypatingai priklauso nuo ekologinės nišos fiziologinių ir ekologinių sąlygų, kurios atskirose kūno vietose yra skirtingos. Daugelis biocenozės mikroorganizmų turi savitų adezinų, kuriais jie tvirtinasi prie audinių ląstelių ir čia gali daugintis. Biocenozės mikroorganizmų skaičius taip pat priklauso nuo tarprūšinės konkurencijos dėl maisto medžiagų, mikrobinės kilmės metabolizmo produktų slopinančio poveikio, antibiotikų ir bakteriocinų gamybos.
D a r b o t i k s l a s – apibendrinti mokslinę literatūrą, nagrinėjančią probiotikų savybes bei jų vartojimo medicinos praktikoje tikslingumą.
Žmogaus mikrobiota ir jos funkcijos. Žmogaus kūno mikrobiota skirstoma į normaliąją (autochtoninę) ir atsitiktinę – laikiną (tranzitinę, alochtoninę) mikroflorą. Normaliąją mikroflorą sudaro mikroorganizmai, pastoviai gyvenantys odoje, gleivinėje, ertmėse. Tai saprofitiniai ir sąlygiškai patogeniški mikroorganizmai (antriniai patogenai ir oportunistai), kurių funkcijos įvairios ir kurie yra (gali būti) naudingi organizmui. Tranzitinė mikroflora nuolat kinta priklausomai nuo aplinkos ir organizmo būklės. Ligoninėse pacientai kolonizuojami hospitalių bakterijų padermėmis. Normaliąją mikrobiotą sudaro labai didelis mikrobinių ląstelių skaičius ir jų biomasė. Išmatų masė iki 20–30% sudaryta iš mikroorganizmų. Normalioji mikrobiota prisijungia prie gleivinių, sudarydama mikrokolonijas, kurios kartu su ląstelių mucinu, bakterijų gaminamais egzopolisacharidais sudaro bioplėveles, kurios kaip ekranas uždengia organizmo receptorius patogeniniems mikroorganizmams. Nors žmogaus mikrobiotos pastovios, tačiau jų sudėtis greitai kinta, veikiama žalingų veiksnių. Mikrobiotos bioplėvelės vientisumą žaloja instrumentinės bei chirurginės procedūros, cheminės medžiagos, antibiotikai ir kiti vaistai, pramoniniai teršalai, pesticidai, radiacija, stresas. Galimi disbiotiniai agentai yra visi peroraliniai vaistai, veikiantys žarnyno motoriką bei mucino (gleivių) gamybą, antihistaminiai preparatai, sunkiųjų metalų druskos, antiseptikai, nitratai ir nitritai, maisto priedai, dažai. Badavimas, mitybos raciono kaita, hormonų veiklos sutrikimai taip pat turi įtakos mikrofloros pokyčiams. Dėl minėtų priežaščių bioplėvelė susidaro iš atsitiktinės mikrobiotos, atsparios žalingiems veiksniams, bet neatliekančios organizmui naudingų funkcijų. Svarbiausios žmogaus mikrobiotos funkcijos yra (2, 4):
